Obelis

Sėdžiu prie lango ir žiūriu į kieme augančią obelį. Ji, kaip ir žmogus, keičiantis metų laikams, puošiasi vis kitu apdaru. Gražiausia obelis yra pavasarį. Apsivilkusi baltą suknelę, ji vilioja biteles pasigardžiuoti saldžiu nektaru. Ir obelaitei linksmiau, ir bitelėms – bus daug gardaus medučio. Tik mūsų namo berniukai tokie neklaužados. Meta pagalį į obelį ir įsivaizduoja, kad sninga.

Vasarą stebiu, kaip po truputį didėja obuoliukai. Iš pradžių per lapus jų visai nematyti, o paskui ima šviesti raudoni šonai. Bet šios obels derlius nuimamas ne rudenį. Kiemo vaikai pasistengia sugraužti dar neprinokusius. Atsikanda, susiraukia ir sviedžia kuo toliau. O juk truputį palauktų ir suvalgytų su pasigardžiavimu. Bet iš kur pas vaikus bus kantrybės?! Ir aš buvau maža, iki šiol atsimenu tą rūgštų obuoliukų skonį.

Atėjęs ruduo mano obelaitę pasmerkia vienatvei. Nebeatskrenda paukščiai, vaikai, ir tie, nebeateina. Tik lietus vis nuplauna ant lapelių nusėdusias dulkes. Pirmosios šalnos išvaiko liūdesį ir perrengia obelaitę rausvai geltonu apsiaustu. Tačiau neilgam. Lapkričio vėjai negailestingai nuplėšo įvairiaspalvius lapelius ir suguldo juos ant žemės. Obelaitė tik susigūžia, tarsi gėdydamasi savo nuogumo. O kad žmogus galėtų numesti savo ligas, kaip medis – lapus! Sulauki pavasario ir vėl esi sveikas. Deja, taip nėra.

Žiemą sustingusi obelis lyg kažko laukia. Jos šakelės linksta nuo sniego svorio, bet taip geriau, negu būti nuogai. Sėdžiu prie lango ir prisimenu vieno garbaus amžiaus sulaukusio žmogaus pasakytą mintį: “Jei negali vaikščioti, tai nėra ko važinėtis. Sėdėk namuose ir žiūrėk pro langą.” Žiemą aš taip ir darau.

Ateis pavasaris, atgis obelaitė. Mano gyvenimas taip pat taps įdomesnis.

 

Loreta Lubytė

2002 m. spalis

Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2002".