Nostalgija

Pagaliau išaušo ilgai lauktas rytas. Kelioniniai krepšiai sukraunami į mašiną, ir netrukus mes jau lekiame autostrada Klaipėda-Vilnius. Spalio mėnuo, o medžiai dar žaliuoja. Snūduriuodama privažiavau Kryžkalnį. Kaip gaila, kad ant kalno nebėra senosios skulptūros. Pamatydavau ją ir žinodavau, kad jau trečdalis kelio liko už nugaros. Pakelėse pridygę naujų kavinukių, motelių… Bet Kryžkalnio “mergelės” nebepamatysi. Ji iškeliavo į Grūto parką.

Taip mąstydama ir nepastebėjau, kaip pasiekėme Vilnių – mano jaunystės miestą. Vilniaus senajame universitete mokiausi ketverius metus. Šiame mieste liko daug gerų draugių, su kuriomis, tikiuosi, greit susitiksiu.

Po trumpų klaidžiojimų surandame Valakupių reabilitacijos centrą. Jame aš praleisiu dvidešimt dienų. Centre karaliauja ratelinukai – dauguma jauni, gražūs, nepasiduodantys jokioms negandoms. Mane priėmė kaip savą: ir aš juk rateliuose.

Atvykau medicininei reabilitacijai, bet mintyse svajojau susitikti senus draugus.

Centras įsikūręs miškelyje, netoli pliažo. Vasarą čia labai gražu, bet ir ruduo aplinkai suteikia nepakartojamo žavesio.

Apsigyvenau triviečiame kambaryje kartu su Stasele ir Marija. Stasė visą laiką filosofavo apie gyvenimo prasmę, kai prabildavo – kaip iš knygos skaitydavo. Marija – paprastesnis žmogus, viskuo patenkinta, į ginčus nelinkusi. Vėliau, Marijai išvykus, atsikraustė močiutė Jadvyga – gerų ir linksmų akių lenkė. Kadangi aš lenkiškai nemokėjau, Stasė turėjo mums vertėjauti.

Liūdniausios dienos centre – šeštadienis ir sekmadienis. Savaitgaliais nevyksta jokie užsiėmimai, mokymai, ir sugalvoti, kaip praleisti laiką, turi pats. Nuo dykinėjimo mane gelbėjo draugės. Vieną sekmadienį buvusi grupiokė Reda nusivežė mane į savo atrestauruotą malūną. Jame iš visų kampų dvelkė senove. Netrukus pasirodė Jūratė ir Žana. Laikas malonioj kompanijoj lėkė greitai. Žiūrėjau į savo drauges ir tyliai džiaugiausi, kad jos nė kiek nepasikeitė. Tokios pat linksmos ir gyvybingos, ir tik raukšlelės veide kalbėjo apie praėjusius metus.

Namo grįžau pilna įspūdžių. Kaip puiku nors retkarčiais sugrįžti į jaunystę.

 

Loreta Lubytė

2003 m.

Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2003".