Auksinės žuvelės

Su kalyte Rika, kurią išvežė į mažą miestelį, atsisveikinau skaudančia širdimi ir su ašaromis akyse. Dabar šuo galės mėgautis laisve, galės bėgioti kiek tik panorėjęs,- guodžiau save.

Pirmosiomis dienomis namie neradau sau vietos, kažko labai trūko. Draugė, matydama mano liūdną veidą ir norėdama mane pralinksminti, padovanojo dvi auksines žuvytes. Taigi, žuvys apsigyveno pas mane namuose, penkių litrų akvariume. Kad gražuolėms nebūtų liūdna, nupirkome mažą šamą. Šamas iš pradžių visiškai ignoravo draugystę su akvariumo gyventojomis: gulėjo sau ant dugno ir kraipė ūsus. Viena žuvelė, neištvėrusi tokio abejingumo, ėmė ir nugaišo. Likusi auksinukė labai gailėjosi draugės. Bet dabar “atsibudo” šamas. Jis nenuilsdamas sekiojo žuvelę, rodydamas savo dėmesį.

Rytą, atėjusi į virtuvę, labai nustebau: abi žuvelės plaukiojo kartu. Šamas, kaip tikras džentelmenas, plaukė truputį atsilikęs, vis švelniai pabaksnodamas auksinukei į šoną. O ši, koketiškai kraipydama uodegą, įsivaizdavo esanti gražiausia pasaulio žuvelė. Žiūriu į jas ir stebiuosi, kaip gražiai jos tarpusavyje sutaria.

Žiūrėdama į žuvytes, nesijaučiu vieniša. Kai pasidaro liūdna, nueinu į virtuvę pasižiūrėti, kaip gyvuoja mano draugės. Rytais jos mane pasitinka mojuodamos pelekais ir nuoširdžiai dėkoja už pabertą maistą. Augindama žuvytes, padariau išvadą, kad žuvys geriau negu šuo: jų nereikia vesti pasivaikščioti.

 

Loreta Lubytė

2003 m. balandžio 25 d.

Publikuota neįgaliųjų kūrybos knygoje "Likimo laiptai - 2003".